Mūsų politikams besidžiuojant kylančiu BVP, Vakarų Europoje vis dažniau kalbama apie laimės ekonomiką. Vienas iš nedaugelio specialistų, kurie Lietuvoje nuosekliai gvildena laimės ekonomikos sampratą, yra prof. Raimundas Kuodis, ekonomistas, makroekonominės politikos ir viešosios ekonomikos ekspertas.

Vienoje iš najausių intervių „Žinių radijuje“ Raimundas Kuodis teigė, kad orentacija į aukštą BVP rodiklį negarantuoja ilgalaikės šalies sėkmės. Aukštas šalies BVP savaime nereiškia, kad piliečiai jaučiasi laimingi. Demokratinės postkomunistinės šalys pasižymi verslo monopolizacija bei didele oligarchų bei verslo klanų įtaka politikai ir ekonomikai, todėl pajamos pasikirsto netolygiai. Žmonės jaučiasi nelaimingi ne vien, jei jų netenkina pajamų dydis. Daugelį piliečių žymiai daugiau skaudina socialinė neteisybė, valdininkų arba darbdavių arogancija; jausmas, kad valstybė nevienodai traktuoja savo piliečius.

Pasaulio laimės žemėlapis:

Apie pavojingas pasaulio ekonomikos raidos tendencijas prakalbo popiežius:

„Ne“ finansų sistemai, kuri ne tarnauja, o valdo“, – sako Pranciškus ir teigia, kad už dabartinės pasaulio būklės slypi etikos ir Dievo atmetimas. Etika atmetama, nes pinigus ir galią ji skelbia reliatyviais dalykais. Dievas atmetamas, nes reikalauja atsako, kuris neišsitenka rinkos kategorijose. Kai rinka absoliutizuojama, „Dievas pradedamas matyti kaip nekontroliuojamas, nevaldomas, net pavojingas, nes Jis kviečia žmogiškas būtybes į jų visišką realizaciją, į laisvę nuo bet kokių pavergimo formų“. O tarnavimas pinigui – „negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24) – yra viena pačių pragaištingiausių pavergimo formų. „Pinigai turi tarnauti, o ne valdyti“, – tvirtina popiežius ir kviečia ekonomikai bei finansų sistemai sugrąžinti etinį pagrindą.

Ekonomika, kurios dėmesio centre pelnas, užuot tvariai kūrusi visuomenės materialinę gerovę, palaipsniui tampa „piktybinių augliu“,  vešinčiu visos visuomenės sąskaita ir ignoruojančia individo ar tautos orumą bei interesus.

Šiandien Lietuva ne tik džiaugiasi kylančiu BVP, bet ir „lyderiauja“ savižudžių skaičiumi, grėsmingais emigracijos skaičiais, o neurozės ir depresija tampa viena iš visuomenės darbingumo rykščių. Šie šalutiniai efektai ne tik ugdo piliečių priešiškumą valdžiai, bet ir palaipsniui gali privesti prie ekonomikos stagnacijos ar recesijos.

Man regis, laimės ekonomikos principai aktualūs ne vien šalies, bet ir įmonių mastu. Daugelis įmonių valdymo ir personalo motyvavimo sistemų pagrįstos orentacija į maksimalų pelną. Siekiant „išspausti sultis“, prireikia kiek įmanoma tiksliau aprašyti tikslus, funkcijas, formalizuoti procedūras.

Girdėjau posakį, kad visiška laisvė yra chaosas, o ideali tvarka – mirtis. Taigi formalizuojant verslo procesus kartelė perstumiama nuo chaoso link mirties – nuo „soft“ link „hard“ kompanijos kultūros. Kiekviena iš šių verslo valdymo koncepcijų turių savų pliusų ir minusų. Žemiau pamėginsiu trumpai apžvelgti ribinius variantus.

Humanistinėje (soft) kultūroje personalui suteikiama plati veiklos laisvė ir atsakomybė. Keliami integraliniai uždaviniai, o griežtai reglamentuojama labai nedaug dalykų. Suburiamas intelektualus, kūrybiškas kolektyvas, kuris pajėgus lanksčiai ir savarankiškai spręsti problemas. Išskirtinis profesionalumas, kūrybingumas ir iniciatyva tokioje kompanijoje labiausiai geidžiamos darbuotojo sąvybės. Vienas iš kitokio, fankiško verslo apologetų yra prof. Jonas Ridderstrale.

Diktatoriškoje (hard) kultūroje vyrauja reiklumo ir diciplinos atmosfera. Labiausiai geidžiamos darbuotojo sąvybės disciplina, lojalumas, apsukrumas. Tokios kompanijos motto – „Nepakeičiamų darbuotojų nėra!“. Baimė prarasti darbą ir stabilias pajamas yra pagrindinis motyvuojantis faktorius, o kūrybingumas ir iniciatyvumas nėra itin svarbūs. Kadangi uždaviniai formuluojami tiksliai, dominuoja griežtos procedūros, todėl darbams atlikti nėra būtina išskirtinė kvalifikacija ir išties darbuotojus nesunku pakeisti naujais.

Kiekvienas kompanija gali rinktis vieną iš daugelio valdymo kultūros variantų, tačiau turėtų sąmoningai suvokti ar pasirinkta koncepcija derą su jos verslo misija ir tikslais. Pailiustruosiu pavyzdžiais.

Kompanija, pasirinkusi kietą valdymo stilių ir puoselėjanti „hard“ kultūrą, neturėtų tikėtis ypatingo darbuotojų kūrybiningumo ir iniciatyvumo. Jei vadovai reiklaus iniciatyvumo, tai mainais gaus iniciatyvumo surogatą – darbuotojai imituos iniciatyvumą, o kūrybingumas apsiribos menkais patobulinimais. Liaudies patarlė sako: „Per gvoltą (prievartą) geras nebūsi“. Todėl emocinis darbuotojų prisirišimas bus menkas, darbuotojais netaps kompanijos „ambasatoriais“, greičiau atvirkščiai. Lojalumas bus imituojamas, todėl konfendencialią informaciją kompaniją privalo dėmesingai saugoti. Tačiau toks verslo valdymo kompanijos modelis puikiai veikia prekyboje, masinėje gamyboje, kurioje darbuotojų kūrybiningumas ar išskirtinė kvalifikacija yra bereikalinga prabanga. Sėkmingi tokio modelio pavyzdžiai: Senukai, Ikea, Maxima, …Jei verslo iššūkiai reikalauja ypatingos specializacijos, profesionalumo ar kūrybingumo, tokios kompanijos dažniausiai negali jų įveikti pačios ir perka paslaugas iššorėje.

Kompanija, puoselėjanti humanišką (soft) valdymo stilių ir bendravimo kultūrą, turi susitaikyti, kad pagrindinis valdymo svertas – teisinga darbuotojų atranka, aiškūs tikslai ir „žaidimo“ taisyklės. Humaniška, demokratinė valdymo sistema turi trūkumų – vadovams yra sunku skubiai mobilizuoti resursus ar pakeisti tikslus. Su šia problema susiduria ir demokratinės valstybės netikėtų karinių konfliktų akivaizdoje.