Vadimo Zeland’o transerfingo teorija teigia, kad žmogaus pamatinis instinktas (basic instinct) – ne seksas, ne valgis, ne pripažinimo poreikis, o noras valdyti išorinę realybę, poreikis valdyti savo gyvenimą.

Kodėl patiriame malonumą vairuodami automobilį ? –  automobilis paklūsta man. Kodėl žaidžiame krepšinį ? – komuolys skrieja mano norima kryptimi.  „Valdau, vadinasi, esu saugus“. Deja, gyventi kontroliuojamą gyvenimą, nepavyksta: „kamuolys-gyvenimas“ skrieja visiškai į priešingą pusę, nei tikėjomės. Nesamonė ! Neteisybė ! Galų gale, kas čia vyksta ?! – piktinamės mes. Protas bejėgis nuspėti „gyvenimo“ trajektoriją, nes veikia tūkstančiai veiksnių.

Daugelis motyvacinių sistemų skirtos sukurti iliuzijai (majai), kad jūs patys kontroliuojate gyvenimą. Daugiau mokysies, daugiau dirbsi – daugiau uždirbsi; daugiau uždirbsi – daugiau tenkinsies; daugiau tenkinsiens – tapsi laimingas. Ar teko matyti užrašą bare  – „Alus rytoj nemokamai !“ ? . O ar teko ragauti ? – Ne…Taigi… V. Zeland’as teigia: „Ateityje jokios lamės nėra. Ji yra dabar arba jos iš vis nėra“. Kodėl dauguma motyvacinių sistemų subliūkšta per pirmus kelis metus, o vadovų uždaviniu tampa kurti vis naują Fata Morganą – oazės miražą dykumoje, į kurią veržtusi pinigų ir šlovės ištroškę darbuotojai ?

Ar egzistuoja „perpetum mobile“ – tvari motyvacinė sistema?

Kiekvienas žmogus – unikalus. Jis vienintelis, nepakartojamas. Motyvacinė sistema turėtų padėti darbuotojui  atpažinti ir realizuoti savo gyvenimo misiją. Apie tai kalba F. Covey. , J. Riedderstrale. o Ricardo Semler įgyvendino tai savo įmonėje ir aprašė knygoje „Septynių dienų savaitgalis“. Atrodytų – kaip parasta. Deja, ne. Daugelis žmonių gali nugyventi visą gyvenimą, taip ir nesuvokę savo misijos. Progresyvios motyvacinės sistemos uždaviniu turėtų būti: a. Padėti žmogui atpažinti savo misiją gyvenime; b. Padėti ją realizuoti įmonėje arba nukreipti jį tinkama linkme.