Prabėgom aplankiau Kaune veikiančią pretenzingu pavadinimu tarptautinę parodą:“Kas yra svarbu? Europos vertybių paieška per fotoobjektyvą“.

Galim tik įtarti, kad fotografijose, vaizduojančiose skurdžią miestiečių buitį – apleistus koridorius, virtuves, tualetus, meninkai siekia perteikti gyvenimo mieste romantiką ir Europos vertybes. Kokias vertybes? Kur vertybės? Nevalyvam tualete? Apleistoje vonioje? Juokinga, jei nebūtų graudu.

Modernizmo epochos pagimdyta beprotybė tebesitesia. Nesvarbu, kad nežmoniškai, svarbu, kad – kitoniškai. Kiekvienas specialistas stengiasi kuo greičiau pasislėpti po mantija: gydytojas po daktaro, teisininkas po teisėjo, psichas po psichologo, o meninkas po nesuprasto menininko…Neliesk ir nesiartink!  – byloja jų laikysena. Neduokdie vėjas praskleis mantiją ir visi pamatys – talentas visiškai nuogas.

Naujausia postmodernizmo srovė – išlieti savo emocijas drobėje, fotografijoje, šokyje ar muzikos kūrinyje…Tokiame madingame performanse dažnai nėra nieko vertingo – nėra harmonijos, ekspresijos, estetikos, nėra idėjos ir vertybių….Laisvas elgesys – vienintelė vertybė.

Tokius kūrinius aš vargiai pavadinčiau menu. Sutinku, kad bet kokia meniška kūryba – puiki pasichoterapijos forma, galinti padėti žmonėms sergantiems neurozėmis, depresija…Gabūt, visuomenė galėtų finansuoti tokį meną kaip finansuoja paraolimpinį sportą, bet tikrai neturėtų užkelti jo ant pjedestalo ir klaidinti vis mažiau savarankiškai bemąstančius žmones.