Ir Rytų ir Vakarų imperialistai siekdavo nutautinti užkariautas tautas. Tą darė įvairiais būdais: perrašydami istoriją, niokodami istorinius paminklus, drausdami kalbą ar religiją, tremdami į negyvemas žemes, žudydami nukariautų tautų lyderius ir šviesuomenę. Autokratai žinojo, kad savarankiškai mąstantis žmogus visad išlieka slaptu autokratijos priešu. Jei nepavykdavo nutautinti, nuožmiausi diktatoriai – Hitleris, Leninas, Stalinas, Polpotas …griebdavosi tautos genocido.

Nieko pasaulyje nėra amžino. Imperatoriai miršta, imperijos subyra ir kadais okupuotose teritorijose vėl „sužaliuoja“ tautiškumas. Ar pastebėjote, kaip atželia žolė po gaisro? Tarp pelenų, rusenančių nuodėgulių nedrąsiai ima kilti žolės lopinėliai.

Patriotai-revanšistai siūlo nedelsiant išarti lauką ir užsėti visą lauką tautine „liucerna“. Lauką patrešti lozungais – Lietuva lietuviams! Mes – sarmatai! NATO – lauk! Apsiginkluoti kuokomis! Katalikų bažnyčias privatizuoti! … Neveltui sakoma, kad gerais norais ir pragaras grįstas… Patriotai-revanšistai lyg ta ragana pasakoje vis klausia „Kas gražiausi ir protingiausi pasaulyje? O nesulaukę pritarimo, piktinasi – Ką nematote, kad mūsų tauta pati tobuliausia? Deja,  primityvizmo populizmas mūsų visuomenėje – taip pat mūsų šviesuomenės genocido pasekmė.

Ar tautiškumui lemta išlikti? Vis daugiau žmonių keliauja svetur, emigruoja, žavisi arba piktinasi kitų tautų papročiais, rengiasi kinietiškais drabužiais, lenkiasi indų ar actekų dievams, kuria mišrias šeimas…Nūdienos pasaulis – milžiniška tautų kokteilinė. Tad pirmiausia paklauskime savęs, kas mūsų tautoje yra vertingo ir unikalaus, kas turėtų išlikti ir būti perduota ateinačioms kartoms.