Filosofijos mokslų daktaras Josefas Gebelsas (Joseph Goebbels, 1897-1945), buvo vienas iš artimiausių Hitleriui žmonių. Buvo intelektualus, stropus, geras strategas ir oratorius, bet kartu cinikas, žiaurus ir pavojingas oponentams. 1933 m. naciams atėjus į valdžią paskirtas propagandos ir švietimo ministru. II pasauliniam karui pasisukus vokiečiams nepalankia linkme,  jis propagandos priemonėmis maskavo vokiečių kariuomenės nesėkmes ir iki karo pabaigos palaikė tikėjimą „vokiečių ginklo pergale“.

Josefas Gebelsas vienas pirmųjų suprato, kad propaganda yra instrumentas, kurio galima priversti žmones patikėti neįtikinamais dalykais ir primesti savo valią laisvų piliečių visuomenei. Gebelsas puikiai išmanė žmonių žemuosius instinktus – baimę, godumą, pavydą…ir meistriškai pasitelkdamas masinio informavimo-mulkinimo priemones jais manipuliavo. Gebelsą galima drąsiai įrašyti į žymiausių pasaulio propagandistų „Gėdos knygą“.

Josefas Gebelsas  būdamas puikiu oratoriumi garsėjo savo sentencijomis. Kai kurios iš jų tokios ciniškos, apnuoginančios propagandos ir juodųjų viešųjų ryšių esmę, kad kyla įtarimas, kad jis buvo įtikėjęs esąs vienas iš Nyčės antžmogių, kuriam negalioja mirtingųjų įstatymai, arba  tiesiog buvo išprotėjęs.

Vilfridas von Ovenas,  vienas iš Gebelso referentų paskutiniaisiais karo metais, pasiremdamas nuorodomis į Hitlerio „Main Kampf“ ir Gustavo Lebono „Tautų ir masių psichologiją“, sudarė savo šefo „Propagandos dekalogą“:

  1. Propaganda yra ne tikslas, o tik priemonė.
  2. Propagandai svetimas humanizmas ir estetika. Ypač karo metu.
  3. Propaganda yra galingas ginklas propagandos žinovo rankose.
  4. Propaganda turi būti taikli ir sėkminga. Humaniškiausios yra priemonės, kurios greičiausiai padeda pasiekti pergalę.
  5. Propaganda visad nukreipta į žmonių mases, o ne inteligentiją.
  6. Propaganda turi paveikti emocijas, o ne protą. Žmonių masės prigimtis yra moteriška, jie vadovaujasi emocijomis.
  7. Propaganda neturi būti žaisminga ir linksma. Žaismingumas yra mirtinas propagandos priešas.
  8. Propaganda turi būti neperkrauta informacija, bet pastoviai kalama į galvą. Užsispyrimas svarbi sėkmingos propagandos prielaida.
  9. Propaganda visuomet privalo būti vienpusiškai subjektyvi.

Į karo pabaigą Josefas Gebelsas slapta ėmė žavėtis savo priešu ir bendravardžiu Josefu Stalinu ir jį mėgdžioti. Matyt,  jėgos kultas ir antžmogio idėja buvo apvaldžiusi Gebelso sąmonę. Hitleriui pralaimėjus karą Gebelsas kalio cianidu nunuodijo šešis savo vaikus, nušovė žmoną ir nusišovė pats.

Gebelso propaganda buvo nepaprastai efektyvi. Jam per trumpa laiką prakiškai pavyko paversti vokiečių tautą bevaliais zombiais, paklusniai tarnaujančiais savo šeiminkui – diktatoriui ir saujelei jam paklusnių žmonių. Ir vis tik kodėl turėdamas tokia galingą biorobotų armiją Hitleris pralaimėjo karą?

Vienas iš atsakymus patarlėje: „Melo trumpos kojos“. Ne, niekas nepastebėjo ir neatskleidė melo. O tie, kurie bandė sušukti ar pasakyti, kad karalius nuogas, gavo kulką į pakaušį ar baigė amžių dujų kameroje. Melas turi labai įdomią sąvybę. Juo užsikrečiama. Meluodamas žmogus nepastebi, kaip jis pats pradeda tikėti tuo, kad nuolatos kartoja kitiems. Melas iškraipo mūsų požiūri į pasaulį ir mes neatskiriame kas tikra, o kas ne o tuomet negalime adekvačiai reaguoti į situaciją. Realybės pojūčio praradimas nacių vadovybėje buvo vienas iš faktorių, atvedusių III Reichą prie kracho. Tai puikiai atsiskleidžia Staligrado mūšio kronikose, kai vokiečiai gerokai viršydami sovietų armija karine galia triuškinamai pralaimėjo.

Sunku būtų pasakyti, ar Kremliaus propagandistai įdėmiai studijavo Gebelso raštus ar „savo stilių“ kūrė savarankiškai, tačiau bendrumas akivaizdus.  Šiandien Kremliaus propaganda įžengė į fazę, kai patys melagiai nebegali atskirti kur tiesa, o kur  melas. Neveltui po telefonio pokalbio su Rusijos prezidentu V. Putinu Vokietijos kanclerė A. Merkel kilo įtarimas, kad „V. Putinas gyvena kitame pasaulyje ir ji nėra isitikinusi, ar jis nepametė realybės jausmo“. Manau, Kremliaus propagandistams ir lietuvių kaloborantams būtų verta atsigręžti į istoriją ir atsitokėti. Gebelso ar Janukovičiaus „sėkmės istorijos“ juk nesinorėtų pakartoti?